LEIDINIAI

Virtualios spaustuvės reikmėms iš LMA Vrublevskių bibliotekos fondų atrinktos dvi knygos. Pirmoji – Marko Tulijaus Cicerono veikalas Apie pareigas (O powinnośćiach wszech stanow ludzi księgi troie…). Bibliotekoje saugomas 1593 metais Karcanų spaustuvėje išleistas vertimas į lenkų kalbą. Spausdinant šią nedidelio formato (aukštis 19 cm) knygutę naudotas šriftas vadinamas gotikiniu. Lotyniškasis gotikos stiliaus šriftas atsirado X–XI a. Italijoje ir Prancūzijoje. Jis turi 4 skirtingas variacijas: tekstūrą, fraktūrą, švabacherį ir gotikinę antikvą. Gotikinę tekstūrą spausdinimui pirmą kartą panaudojo J. Gutenbergas. Gotikinis šriftas buvo įvairiai keičiamas ir tobulinamas. Europoje jis buvo populiarus kelis dešimtmečius, tačiau Vokietijoje ir Mažojoje Lietuvoje išsilaikė iki Antrojo pasaulinio karo. LDK daugiausia naudotas švabacheris. Nuo XVIII a. spaustuvininkai jo atsisakė.

Antroji knyga – Rosarium et officium B. Mariae Virginis (Švč. Mergelės Marijos garbei rožinis ir maldos (Rožynas) – maldynas su parankiniu kalendoriumi bei psalmynu. Maldynas spausdintas Vilniaus akademijos spaustuvėje 1680 metais. Jis laikomas vienu gražiausių šios spaustuvės leidinių. Maldyno puslapius puošia net 40 graviūrų, sukurtų ukrainiečių dailininko Aleksandro Tarasevičiaus. Knyga spausdinta naudojant antikva vadinamą šriftą. Tai lotyniškas apvalių formų šriftas, naudotas spaustuvėse nuo XV amžiaus. Antikva turėjo kelias garnitūras – to paties piešinio, stiliaus ir paskirties šriftų rinkinius. Spaustuvėse naudotos kelios dešimtys vieno šrifto garnitūrų, kurios skyrėsi viena nuo kitos savo kontrastu, raidžių konstrukcija, paskirtimi (tekstinės, antraštinės, plakatinės). LDK spaustuvėse antikva pradėta naudoti XVI a.

Minėtose knygose gausu senosioms spausdintoms knygoms būdingų puošybos elementų. Dera paminėti, jog rankraštinėms knygoms būdingas gerokai ryškesnis apipavidalinimas. Spausdintų knygų puošyboje paprastai naudojama mažiau spalvų. Naudojamos dvi pagrindinės spalvos – juoda ir raudona. Mūsų pasirinkti leidiniai spausdinti viena spalva, tačiau gausiai puošti. Juose naudojamos atsklandos. Tai dekoratyviniai piešiniai, kurie talpinami rankraštinių ir spausdintų knygų teksto, skyriaus, straipsnio ar pirmojo puslapio viršuje. Abejose knygose daug inicialų. Inicialais vadinamos rankraštinėse bei spausdintose knygose naudojamos puošnios, kito šrifto ir spalvos skyrių pirmosios raidės. Inicialai pradėti naudoti Antikos laikotarpiu ir labai paplito Viduramžių rankraštinėse knygose. Inicialams skirtos raidės būdavo papildytos įvairiais ornamentais, žmonių ir gyvulių figūromis, teminėmis kompozicijomis, spalvinamos ryškiomis spalvomis, auksuojamos. Lietuvoje ornamentuotų inicialų sutinkama XIV–XVI a. rankraštiniuose LDK kanceliarijos dokumentuose. Taip pat svarbus puošybos elementas – užsklanda. Iš pavadinimo galime spėti, kad ji panaši į atsklandą. Užsklanda vadiname ornamentinę arba vaizdinę puošmeną, kuri išskiria rankraštinės ar spausdintinės knygos skyriaus arba dalies pabaigą. Pasitaiko, kad užsklanda sukuriama paskutines teksto eilutes spausdinant ne visu eilutės ilgiu, kito dydžio arba spalvos šriftu. Taip iš teksto kuriamos geometrinės figūros ir ornamentai. Ornamentu vadiname knygos iliustravimo ir apipavidalinimo elementą, kurį sudaro viena arba kelios ritmiškai pasikartojančios geometrinės ar vaizdinės figūros.

Visi minėti puošybos elementai kartu su pasirinktu šriftu, specialiai atrinktu popieriumi bei individualiu įrišu kiekvieną senąją knygą paverčia savaime išskirtine. Tikimės, jog naudojantis senaisiais puošybos elementais pavyks sukurti kažką nepaprasto ir kiekvienam mūsų lankytojui.