Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmasis knygas spausdinti pradėjo baltarusių kilmės humanistas Pranciškus Skorina. Studijavęs ir amato mokęsis įvairiuose Europos miestuose, P. Skorina savo spaustuvę įkūrė Vilniuje. 1522 metais joje buvo išspausdinta pirmoji LDK teritorijoje knyga – Mažoji kelionių knygutė. Ši religinio turinio knygutė buvo skirta daug keliaujantiems skaitytojams – pirkliams ir amatininkams. P. Skorina knygas spausdino senąja bažnytine slavų kalba, tačiau stengėsi, kad jos būtų kuo patrauklesnės pasauliečiams. Vilniuje buvusioje P. Skorinos spaustuvėje pasirodė dar viena knygelė – 1525 metais išleistas Apaštalas. Spaustuvei nustojus veikti, kurį laiką lietuvių kilmės aukštuomenė bei rašytojai naudojosi Lenkijos ar kitų valstybių teritorijoje buvusiomis spaustuvėmis. Situacija pasikeitė XVI a. antroje pusėje. Apie 1566 metus iš Maskvos į LDK atvyko spaustuvininkai Fiodorovas ir Mstislavecas. 1569 metais pasirodė pirmoji jų knygelė Mokomoji evangelija. Pastarosios leidimą parėmė Grigalius Chodkevičius. Būtent jo dvare, vadintame Zabludavo vardu, buvo įkurta spaustuvė, kurioje darbavosi svečiai iš Maskvos. Netrukus Mstislavecas šios spaustuvės filialą įkūrė Vilniuje. Čia jis bendradarbiavo su Luku ir Kuzma Mamoničiais. Slaviškos LDK knygos pasižymėjo gana aukšta kokybe bei apipavidalinimu. Jų puošybai naudotos lentos su ornamentų raižiniais, gausiai puošti inicialai, užsklandos ir kt.

Reformacijos idėjų sklaida paliko gana ryškų pėdsaką visos Europos knygų leidyboje. Mikalojus Radvila Juodasis 1553 metais Brastoje sutelkė gausias vertėjų pajėgas. Jas papildė žinomas spaustuvininkas iš Krokuvos, Erazmo Rotardamiečio mokinys, Bernardas Vojevudka. Deja, jis Brastoje išspausdino tik kelis veikalus. 1554 metais B. Vojevudka nuskendo. 1558 metais naujoje spaustuvėje jo pareigas perėmė kraštietis Stanislovas Murmelijus. Brastos spaustuvėje išleistoms knygoms būdingas anonimiškumas. Didelė čia pasirodžiusių knygų dalis neturi nurodyto autoriaus ir spaustuvės. Šių leidinių priklausomybė Brastos spaustuvei dažnai nustatoma tik atlikus spaudai naudotų šriftų analizę. Didžiausias spaustuvės pasiekimas – 1563 metais pasirodęs Biblijos vertimas į lenkų kalbą – Brastos arba Radvilų Biblija. Brastos spaustuvės veikla nebuvo labai reikšminga reformacijos sklaidai. Jos leidiniai retai kėlė diskusijų su katalikais, todėl jau 1562 metais reformacijos propagandai skleisti įkurta spaustuvė Nesvyžiuje, kuris taip pat priklausė Mikalojui Radvilai Juodajam. Spaustuvės vadovu paskirtas Danielius Lenčickis. Tuo tarpu reformacijos idėjas čia aktyviausiai skleidė vienas labiausiai išsilavinusių to meto LDK piliečių – Simonas Budnas. Po tėvo mirties Nesvyžių į savo rankas perėmęs Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis buvo katalikų šalininkas, todėl nebuvo patenkintas spaustuvės veikla. Po 1556 metų pastaroji buvo perkelta. Reformatų idėjos LDK sklido ir per kitas spaustuves. Galime paminėti Losko bei V. Tepinskio, kurios neapsiėjo be S. Budno pagalbos; Jokūbo Morkūno, M. Petkevičiaus, S. B. Chilinskio. Ryškiai savo veikla išsiskyrė Kėdainių reformacijos šalininkai su Vilniaus vaivada Jonušu Radvila priešakyje.

Katalikiškos krypties knygas spausdino ir diskusiją su reformatais palaikė Vilniuje įsikūrę jėzuitų vienuoliai. Jiems priklausiusios akademijos spaustuvė veiklą pradėjo 1576 metais. Ši spaustuvė neapsiėjo be Mikalojaus Kristupo Radvilos globos. Pastarajam pavyko įkalbėti, jau minėtą reformatų spaustuvininką, D. Lenčickį, kad šis padėtų jėzuitams įkurti akademijos spaustuvę. Veiklos pradžioje šios spaustuvės leidiniai nebuvo kokybiški. Katalikiškų pažiūrų piliečiai reikiamas knygas dažnai spausdindavo kitų šalių spaustuvėse. Pasitaikydavo ir trinties tarp jėzuitų vienuolių bei spaustuvės darbuotojų. Padėtis pasitaisė tik 1592 metais, kai D. Lenčickį pavyko palenkti į katalikybę. Jis perorganizavo spaustuvę ir bendradarbiavo su jėzuitais iki pat savo mirties 1600-aisiais.